Pas mus rasite šviežios silpnai sūdytos silkės.

Silkė yra daugelio šalių, taip pat ir Lietuvos, gyventojų neatsiejama raciono dalis. Lietuviams silkės produktai - ne tik kasdienis maistas, bet ir kiekvienos didesnės šventės atributas.
Per adventą, Kūčias ir Kalėdas šios žuvies produktams skiriamas ypatingas dėmesys. Atlikti tyrimai parodė, kad įvairiai paruoštą, marinuotą, sūdytą silkę vartoja apie 90 proc. visų Lietuvos gyventojų ir iš visų žuvų jos suvalgoma daugiausiai.
Vidutiniška silkė yra maždaug 25-28 cm. ilgio, sveria - 300-400 g. Pavasarinio neršto metu pagaunama liesa, neriebi silkė, turinti tik 4-6 proc. riebalų (panašiai kaip karpis ar sazanas). Ir skonis jos būna prastesnis, todėl tradiciškai silkė gaudoma vasaros pabaigoje - rudens pradžioje (tuo metu ji turi daugiau nei 20 proc. riebalų).
Tokia silkė tiesiog tirpsta burnoje, būtent tada jos mėsoje yra maksimalus kiekis riebiųjų rūgščių. Be to, riebi silkė geriau sūdosi. Kadangi riebioje silkėje yra sąlyginai mažai vandens, ji pasisavina tik reikiamą kiekį druskos ir pernelyg neįsūrėja.
Maždaug 10 g svorio silkės gabaliuke yra nemažai baltymų (1,80 g) ir riebalų (1,95 g). Šie riebalai nėra paprasti - didžioji dauguma jų - tai polinesočiosios rūgštys (Omega-3), kurios mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir apsaugo nuo aterosklerozės. Omega-3 rūgščių kiekiu silkė praktiškai nenusileidžia lašišai ar unguriui. Taip pat silkėje yra labai daug makro- ir mikroelementų: fosforo, kalcio, magnio, jodo, taip pat didelis kiekis seleno bei cinko.
Tai įdomu. Nors šiuo metu silkė yra daugelio mėgstamas ir vertinamas produktas, pasirodo, kad net iki XV amžiaus ši žuvis buvo laikoma maistu, netinkamu save gerbiantiems žmonėms. Silkės nemėgo dėl nemalonaus jos kvapo bei kartaus skonio. Ši žuvis buvo elgetų ir vienuolių maistas. Karalius Liudvikas IX Šventasis siųsdavo silkę vietoj išmaldos raupsuotiesiems. Kadangi silkė tada buvo laikoma niekam tikusia žuvimi, didelio dėmesio jos apdorojimui niekas neskyrė.
Požiūrį į silkę visiškai pakeitė olandų žvejys Viljamas Jakobas Beikelsas. Būtent jam kilo išganinga mintis prieš sūdant silkes pašalinti jų žiaunas, dėl kurių iš tiesų ši žuvis dvokė ir buvo karti. Taip apdorotą silkę žvejys gražiais sluoksniais sudėjo į statines, kiekvieną sluoksnį tolygiai apibarstydamas druska. Nauju būdu apdorojęs silkę, V.J.Beikelsas pagamino tikrai skanią, maloniai kvepiančią riebią žuvį, kuri tiesiog tirpo burnoje. Pamažu sūdyta silkė buvo pradėta pardavinėti didžiuosiuose šalies miestuose ir netrukus tokį naują produktą vartojo visa Olandija.
Taip prasidėjo tikras silkių bumas, kuris nesibaigia iki šiol. Gandas apie olandišką silkę netruko pasklisti po visą Europą. “Elgetų maisto” paklausa didėjo neįtikėtinais tempais, tad apsukrūs olandų pirkliai nedelsdami puolė šią žuvį gaudyti ir pardavinėti. Buvo pastatytas ištisas “silkių laivynas”, kurio valtys bei laivai buvo pritaikyti būtent silkių gaudymui ir sūdymui. Silkių apdorojimo būdą olandai ilgai laikė paslaptyje. Neturėdami konkurentų jie diktavo kainas delikateso, be kurio tuo metu jau negalėjo apsieiti nė vieni karališkieji rūmai Europoje.


Užsakyti žuvį...

Mobilus Tel. Užsakymams + 37061558588

Užsakymai